Naujesnė veislė su stambesnėmis ir saldesnėmis uogomis. Žydi gegužės-rugsėjo mėn. smulkiais violetiniais žiedeliais. Uogos sunoksta rugsėjo mėn. Derėti pradeda 2-3 augimo metais. Uogos raudonos, saldžiarūgštės su juntamu kartumu, sultingos, vertinamos dėl jų maistinių savybių. Skinamos nupurtant nuo krūmo ant patiesto audeklo, nes palietus oksiduojasi ir pajuoduoja. Vaisius galima valgyti šviežius arba džiovinti. Krūmo aukštis iki 2,5 m ir 1,5 m. pločio. Mėgsta saulėtą vietą ar pusiau pavėsį. Kol jauni nesumedėję krūmeliai žiemą patartina pridengti eglių šakomis. Dėl didelio antioksidantų, vitaminų ir amino rūgščių kiekio, esančio goji uogose, jos dar vadinamos „jaunystės eliksyru“ ir „Himalajų gyventojų ilgaamžiškumo paslaptimi“.Jas rekomenduojama vartoti norint pagerinti inkstų, kepenų, plaučių veiklą, sustiprinti regėjimą, imunitetą, nervų sistemą, didinti darbingumą ir ištvermę. Tibetiečiai goji uogas vadina laimės uogomis, kurios pašalina liūdesį.
Mokslininkai teigia, jog goji uogos pasižymi šiomis maistinėmis savybėmis:
- gausu mineralų, turi daugiau kaip 30 pagrindinių makro ir mikroelementų. Taip pat sveikatai reikalingų ir retai maiste pasitaikančių jodo bei germanio;
- gausu amino rūgščių;
- turi vitamino C ir B grupės vitaminų;
- turi polisacharidų, kurie aktyvina ir palaiko imuninę sistemą;
- turi antioksidantų – fenolių ir karotinoidų (beta-karotino, likopeno, liuteino, kriptoksanktino ir kt.).
Goji uogos turi 2 kartus daugiau antioksidantų nei žalioji arbata, 3 kartus daugiau nei mėlynės ir 5 kartus daugiau nei spanguolės. Labiausiai vertinamas antioksidantas – tai zeaksantinas, kurio goji uogose net 70 proc. Zeaksantinas reikalingas akių vyzdžiams ir tinklainei.